Sveiki, gyvi, mieli mano rašinių skaitytojai. Tiesiog laikas nuo laiko tenka pajudėti iš gimtosios Lietuvos kur nors toliau, o po to norisi parašyti Jums ką mačiau ir girdėjau. Parašau, papasakoju ir vėl laukiu kažko naujo. Taip juk ir gyventi įdomiau ir su žmonėmis pasidalinti savo įspūdžiais. Gerai dar, kad yra kas priima tuos įspūdžius. O tai susikauptų didelis kalnas neišdalintų įspūdžių ir ką gi su tuo kalnu veikti namuose – tik vietą užima. Na va, tai ir dalinuosi…
Visai neseniai, prieš porą dienų buvau pakviestas vykti į kaimyninę Lenkiją ir pasižvalgyti ką buvusioj mūsų teritorijoje nuveikė kaimynai lenkai. O viskas prasidėjo nuo to, kad Raseinių Vietos veiklos grupės „Raseinių krašto bendrija“ komanda kartu su Lenkijos vietos veiklos grupėmis „Promenada 12“ ir „Dolina Gielczwi“ vykdė bendrą projektą. Tai ir vykome pasižvalgyti ką mūsų kaimynai nuveikė gero ir kaip panaudojo dar vis pasiekiamus ES finansavimo šaltinius. O ir šiaip įdomu buvo pasivaikščioti tais takais, kur Vytautas Didysis kadaise keliavo. Juk didžiulė valstybė buvome.
     Tai nieko nelaukę, ilgai nesvarstę ankstų rytą sulipome į puikų autobusą, kuris buvo mūsų namais tris dienas, pradėjome kelionę. O ji buvo netrumpa. Juk turėjome keliauti saugiai ir smagiai. Autobusas ne lėktuvas – greitai nepalėksi nors ir kaip norėtųsi. O kam gi ir lėkti – pasirūpinome maisteliu bei apsišarvavę kantrybe judėjome Lietuvos, o po to ir Lenkijos keliais. Kaimynas kalbino kaimyną, linkėjo sveikatos. Pasisekė tiems, kam pavyko pakalbinti kaimynę autobuse – buvo apdovanotas šypsena. Taip ir keliavome. Mūsų grupės vadovas – VVG grupės pirmininkas Vincas laikas nuo laiko primindavo, kad važiuojame, kad draugiškiems reikia būti vienas kito atžvilgiu ir kad turime bendrą tikslą – aplankyti kaimynus ir pamatyti ką jie nuveikė savo bendruomenėse. Laikas bėgo smagiai, pro langus šmėkščiojo įvairūs vaizdai ir visi keliavome.
     Pakeliui dar aplankėme mūsų Raseinių miesto bičiulį – Liubartovo miesto Burmistrą, poną Janusz Bodziacki. Priėmimas buvo šiltas ir ilgas, tačiau buvo įdomu bendrauti su nuoširdžiu žmogumi, kuris eilę metų vadovauja miestui ir daug dėmesio skiria partnerystei su Raseinių miesto savivaldybe. Pasikalbėję, padėkojome, įteikėme lietuviškos juodos duonos kepalą ir iškeliavome. Šaunūs mūsų vairuotojai Genadijus ir Stasys vis vairavo ir vairavo ir kai labai paprašėme – ėmė ir sustojo. Na ir pabiro lietuviai po Lenkijos žemę – visi buvo labai užsiėmę savo rūpesčiais: kalbėjo, dalijosi patirtimi, kavą gėrė (Lenkijoje juk skanesnė – ten už zlotus) ir pradėjo po truputį mokytis kaimynų kalbos. Reikia gi naudotis proga. Pagaliau vakare, nuvažiavę daug šimtų kilometrų, pasiekėme tikslą – Chelmo miestą, kur mus pasitiko kolegės iš Vietos veiklos grupių, projekto pareiškėjai. Pasiglėbesčiavome kaip pridera seniems draugams ir susinešėme savo daiktus į šaunų, įkalnėje stovintį viešbutį „Lvov“. Į Ukrainą nevažiavome, nors buvo netoli – tik už 60 km. Reikia gi sekančiam projektui palikti erdvės. Pailsėję, susirinkome į iškilmingą vakarienę viešbučio restorane. Buvo įdomu pamatyti ir pasikalbėti su projekto partneriais apie nuveiktus darbus, aptarti jų praėjusio vizito Raseiniuose detales. Žodžiu, žmogus su žmogumi rado bendrą kalbą. Kartu pažiūrėjome multimedijos pristatymą apie projektines veiklas, susipažinome su teritorine projektų apimtimi.
     Išsiskirstėme su viltimi rytoj pamatyti ir išgirsti dar daugiau. O ir miesto ant kreidos kalno patamsyje nematėme. Nemanykite, kad ten kaip pas mus vienoje vietovėje balti kalnai stūkso. Ne. Ten yra žolė, medžiai, pastatai ir kelis amžius menanti miesto istorija. Bet apie tai rytoj.
     Rytojus atėjo kažkaip greitai. Kėlėmės, prausėmės, visi norėjom valgyti – pusryčiavom ir jau 9 val. ryto stovėjom prie viešbučio laiptų, pasiruošę į žygį po istorinį miesto senamiestį. Ir vis neaišku buvo kur čia ta kreida?
     Tačiau apie viską iš eilės. Pirmiausia pasivaikščiojome, tvarkingai, po du vorele žingsniuodami aukštyn į kalną. Esame gi sportiška tauta… Apsidairėme aplink, dabar jau šviesoje – gražu. Klausėmės pasakojimo apie miesto istoriją, plėtrą, investicijas, dairėmės į pastatus. Malonu gi vaikščioti kadaise buvusiomis mūsų žemėmis… Malonu, kad kaimynai taip gerai jas tvarko, neapleidžia. Priėjome architektūrinį Katedros statinių ansamblį, kurį sudarė Katedra, varpinė, vyskupija, pagalbinės patalpos, kurija ir laidojimo namai. Visa tai buvo istorija, kuri tęsiasi jau nuo XV amžiaus. Įdomu prisiliesti prie tokio istorinio paveldo. Visur matėme didžiulę pagarbą ir atmintį žuvusiems už Lenkijos Nepriklausomybę. Praėjome pro visus statinius ir priešais atsivėrė senoji Turgaus aikštė. Visiems rūpėjo, o gal ne visiems, kur gi ta kreida?
Sustojome Turgaus aikštėje, centre. Mūsų projekto vadovė Agnieška papasakojo senojo miesto istoriją, kas buvo čia anksčiau, nes miestas turi bent keturis kultūrinius sluoksnius.
     Dabar apie kreidą. Taip, miestas Chelmas garsus tuo, kad buvo pastatytas ant kreidos plokščiakalnio. Prieš 4-5 šimtus metų tai buvo verslo pagrindas, nes vietiniai gyventojai kasė tunelius, kasė kreidą ir pardavinėjo ją kaip žaliavą. Miestas iš to klestėjo. Dabar tai nėra pramoninės kreidos kasyklos, tačiau tuneliai išliko. Jie yra išsidėstę 4 lygmenyse po žeme ir šiandien dar vietos gyventojai lenda į juos pasikasti kreidos. Mūsų ten neįleido, sakė 20 km po žeme jūs nenueisite, paklysite. O manau, kad čia komercija pasireiškė – o jeigu lietuviai sugalvos čia kreidą kasti ar kiekvienas po gabalą išsineš… Ims ir nugrius koks miesto pastatas ar prasmegs po žeme – o tai jau tarptautinis skandalas. Ir nebebus vienybės tarp lietuvių ir lenkų. Ir viskas dėl kreidos…
     Taigi, pasižvalgę po išties puikų miestą, ėjome atgal. Kai kas net vietinį taksi sugebėjo pasisamdyti. Irgi pramoga – lenkiškas taksi. Pas mus nerasi… Šaunuoliai tie lietuviai, neprapuola jokioj situacijoj…
     Po ekskursijos vykome į vietovę – Rajowiec, kur veiklą vykdo Vietos veiklos grupė PROMENADA 12. Susipažinome su įgyvendintu projektu – įrengta BMX dviračių trasa. Tiesa, dviračių neturėjome, o kolegos nedavė. Teko apeiti trasą pėsčiomis ir pakalbėti apie jos įrengimą – kiek savanorių čia dirbo, kokios veiklos apimtys. Na, dviračius matyt pirks iš sekančio projekto lėšų. Pažadėjome atvažiuoti ir pažiūrėti kaip gi mūsų draugai realiai naudojasi šiuo atrakcionu.
Toliau važiavome į vietovę – Rajowiec 2. Čia mus pasitiko šio miestelio Burmistras, ponas Tadeusz Gorski. Miesto savivaldybė įsikūrusi XIX a. dvaro rūmuose, šalia – senas parkas.
     Burmistras labai nuoširdžiai, aiškiai, paprastai pasisveikino su mumis, papasakojo apie Vietos veiklos grupės darbą, projektus, nuveiktus darbus, gaunamas investicijas, kurios siekia keletą milijonų zlotų ir pakvietė pasižvalgyti po teritoriją. Gražiai pabendravę, atsisveikinome ir nuvykome į vietos bendruomenės namus, kur buvo paruošti šilti ir labai sotūs pietūs. Pasižvalgėme aplink, viduje – gražu, nauja, įdomu. Rankdarbių yra – dirba žmonės. Po to vaišinomės skaniais ir labai sočiais pietumis. Pietūs patiko, padėkojome ir norėjome pasilikti, tačiau kolegės iš Vietos veiklos grupės pasakė, kad dabar reikės vaidinti teatre ir ieškoti lietuvybės šaknų – teko važiuoti. Palikome dovanų – Betygalos arbatos, kuri labai žinoma ir paklausi šioje vietovėje. Geras Betygalos bendruomenės pirmininkės Gemos įdirbis. Gera vadyba. Dėl to ir tarptautiniai ryšiai betygališkių gerai mezgasi. Sėkmės Jums.
     Atvykome į vietovę – Siedlišček. Tenai pamatėme kultūrinį XVII a. pastatų ansamblį, kuriame ir buvo įsikūręs liaudies teatras. Vadinasi jisai Gardzienicų architektūrinis ansamblis. Va čia tai erdvė menininkams. Mus pakvietė į vidų šio teatro aktorius. Žmogus tiesiog fatališkai mylintis savo profesiją ir teatras yra jo gyvenimas. tai supratome jau po pirmosios pasakojimo valandos. Sužinojome visą keletos šimtmečių istoriją, kad čia gal būt, ir mūsų protėviai buvo ir kariavo. O kaipgi kitaip – LDK juk buvo. Sekančią valandą aktorius papasakojo apie dabartį, teatro spektaklių kūrimą, režisūrą, projektus, vaidybą. Kadangi visi mes esame savo gyvenimo teatro artistai, supratome viską iš esmės ir po antrosios pasakojimo valandos supratome, kad esame iš tikro aktoriai su gilia istorine praeitimi.
Pabaigoje, kai jau įsibėgėjo trečioji pasakojimo valanda, supratome, kad kažkaip padidėjo noras keliauti atgal ir leisti žmogui pailsėti nuo mūsų. Kad nekiltų abejonių, jog šiuose pastatuose ir šioje vietovėje buvo mūsų – lietuvių koja įžengusi, palikome Raseinių krašto suvenyrų. Gražiai atsisveikinome ir nuvažiavome prie paskutinio objekto – pramogų ir poilsio bei rekreacijos aikštelės, kurią mums atidarė po darbo valandų. Lietuviai juk vadovavosi principu „Duonos ir žaidimų“, kurį pasiskolino iš senovės romėnų. Projekto vadovė Agnieška papasakojo apie projekto eigą, kaip buvo įrengta ši aikštelė, pakvietė pasižvalgyti ir atsiduoti relaksacijai. Lietuviai pirmiausia sulipo į aukštą apžvalgos bokštą. Šalia stovinti lenkų kolegė net ėmė abejoti ar negrius bokštas, nes tiek daug žmonių ant jo niekada nebuvo, nežiūrint į tai, jog mūsų kaimynų yra apie 38 milijonus, o mūsų tik – 3. Mes gi po savo žemes vaikščiojom ir džiaugėmės kaip kaimynai jas gražina ir įprasmina.
     Pasižvalgę po šią aikštelę vėl važiavome į Gardzienicos bendruomenės namus, kur laukė skani vakarienė. Praalkome, nes valgėme prieš pusantros valandos. Bet negi atsisakysi kad taip skanu. Pasikalbėjome, pasidalinome suvenyrais dar pasistiprinome, kad nebūtume alkani iki Chelmo (90 km atstumas) ir nuoširdžiai atsibučiavę ir pažadėję progai esant vėl dalyvauti projektuose, išsiskirstėme, atsisveikinome. Pasidalijimas patirtimi buvo fantastiškas. Ypač patiko kulinarinis paveldas.
Grįžome namo, į Chelmą. Sakau – namo, tai kaip namuose būdamas. Lietuva vis dėlto buvo kažkada…
     Paskutinė mūsų vizito Lenkijoje diena buvo skirta labai seno miesto – Liublino lankymui. Tai vienas iš miestų – tvirtovių, kurį pastatė karalius Kazimieras Didysis ir kuriame buvo apsirašyta Liublino unijos sutartis, suvienijusi mūsų ir lenkų tautas. Liublinas – vienas seniausių Lenkijos miestų. 1474 m. jis tapo srities centru, nuo 1578 m. – tribunolo būstinė. 1569 m. jame pasirašyta Liublino unija. 1795 m. miestas pateko Austrijos, o 1815 m. (po Vienos kongreso) – Rusijos valdžion. 1918 m. jame buvo laikinoji Lenkijos socialistų vyriausybė. 1941 m. nacių Vokietija Liublino priemiestyje Maidaneke įrengė koncentracijos stovyklą.
Mūsų jau laukė šauni gidė – istorikė – Beata. Ji pravedė 3 val. trukmės ekskursiją, kurios metu detaliai supažindino su visais pagrindiniais istorijos paminklais – Liublino pilimi, katedra, Lietuvių aikšte, pamatėme obeliską Liublino unijai, aplankėme labai savitos istorijos bažnyčią, kurioje kunigas kartu yra ir gidas. Ji buvo pastatyta XV amžiuje ir turi unikalių sieninių freskų tapybos pavyzdžius. Pamatėme gynybinę sieną, nuo pilies bokšto pasižvalgėme po Liublino apylinkes.
Įdomi detalė – Liublinas turi ne miesto merą, o – Prezidentą, nes jame gyvena virš 200 000 tūkstančių gyventojų. Miesto Prezidentas populiarus todėl, kad po miestą vaikšto pėsčias ir domisi kiekvieno gyventojo gyvenimu, buitimi, problemomis. Tai jis daro šeštadieniais. Tai tęsiasi jau 20 metų. Perrenkamas vis naujai kadencijai.
Mūsų programa jau beveik baigėsi, kai į susitikimą su mumis atėjo Liublino universiteto profesorius, psichologijos mokslų daktaras ponas Waclav Czakon, kuris jau 30 metų kaip vadovauja Nevyriausybinei organizacijai „Laiminga vaikystė“. Ponas Vaclovas papasakojo apie organizacijos veiklą, apie Jaunimo akademijos mokymus, apie šios organizacijos veiklą ir vykdomus projektus ir pakvietė vėl apsilankyti Liubline.
     Palikome jam Vietos veiklos grupės suvenyrų.
     Projektas baigėsi, lipome į autobusą ir pajudėjome namų link. Į Lietuvą…
     Pabaigai sakau – projektas buvo šaunus, visi lietuviai pamatė, kad kaimynai puikiai tvarkosi savo teritorijose, Vietos veiklos grupės dirba, bendruomenių namai stovi netušti, o lenkiški pietūs – sotūs ir labai skanūs. Žmonės – nuoširdūs, norintys bendrauti. Netikit, rašykit projektą ir sužinosit. Norint, kad būtų gera ir įdomu – reikia ir padirbėti.
     Nauda – išmokome lenkų kalbos žodžių pakankamai nemažai, pamatėme veiklas ir patį kraštą.
     Blogybė – per trumpai viešėjome.
     Išvada – važiuosime dar… (Jei kartu dirbsime).
     Tai va, gerbiami mano skaitytojai. Tiek čia tų įdomybių. Sunku nupasakoti viską – reikia dalyvauti patiems. O suvienyti Jus veiklai ir kelionei gali tik Raseinių rajono vietos veiklos grupė „Raseinių krašto bendrija“. Jei norėsite geriau suprasti ką sako kaimynai lenkai – įsidėkite ir mane – Benediktą. Padėsiu.
     Visų projekto dalyvių vardu dėkoju Raseinių rajono savivaldybei už paramą projektui. Kelionių agentūrai „Guliverio kelionės“ ir vairuotojams Genadijui ir Stasiui už nepriekaištingą, precizišką vairavimą ir nuoširdų rūpinimąsi visais keleiviais. Visiems bendruomenių nariams, pagaminusiems arba kitaip padėjusiems su suvenyrais, kuriuos padovanojome mūsų kaimynams – lenkams.

Nuoširdžiai
Kaimo bendruomenės „Paliepiai“
narys Benediktas Siliūnas