Orai šią vasarą atrodo tikrai nešalti ir kartais norisi save paslėpti kur nors vėsiau. Karštą vasaros dieną pagalvojame apie vėsumą, kurios dabar jau ima trūkti ar pamąstome kada gi baigsis ši kaitra. Ir visai nesinori galvos apkrauti visokiomis mintimis apie bendrą pasaulio klimato kaitą, politinius įvykius ar kažkur vykstančius gamtos pokštus. Tai kur gi čia bendruomeniškumas – paklausite. Palaukite, truputį kantrybės. Jau nemažą laiko tarpą mes mokomės tolerancijos ir atjautos vienas kitam, šalia esančiam, o kartais rimtai susirūpinam pabėgėlių klausimu. Ir vėl neišeina išvėdinti savo smegenų nuo, atrodo, visai nereikalingų mums rūpesčių. Bet Žemės rutulyje gyventojų gerokai daugėja. Jau perkopėme 7 milijardų ribą ir tai dar ne pabaiga… Kantri ta mūsų motulė Žemė, kai jos nugara vaikšto, važiuoja ir dar kartais šiukšlina šitokia masė dvikojų būtybių. Gerai, dar kad yra Šiaurinė kepurė, kuri pasidengusi storu ledo sluoksniu, kuris po truputį tirpdamas vėsina mūsų maitintoją. Ir kažkaip vis dar telpame savo teritorijose ir dar sugalvojame įvairių poilsio būdų, kad nors kaip nors praskaidrintume savo be galo įtemptą darbo ir gyvenimo tempą. Bet juk norisi suspėti viską padaryti, o Žemė besisukdama įgauna vis didesnį pagreitį, ir vargas tiems kurie nespėja į ritmą – jie dėl išcentrinės jėgos tiesiog nukrenta, nuskrieja į begalybę…
Bet šį kartą norisi pakalbėti apie mūsų lietuvišką bendruomeniškumo jausmą. Pastaruoju metu kaimo bendruomenės gyvena labai aktyvų gyvenimą – pasidairykite interneto platybėse ir pamatysite, kad kiekvieną savaitgalį ar dar dažniau kažkuriame Lietuvos kaimelyje būrys entuziastų organizuoja kokią nors teminę šventę. Kas gi geriau palinksmins save ir kaimyną jei ne pats. Ir dalyvaujame, stengiamės, džiaugiamės. Parodome save, savo gebėjimus, išmonę ir sakome po to „Atrodo visai neblogai…“. Va dabar ir pradėsiu sakmę apie bendruomeniškumą ir jo svarbą mūsų gyvenime. Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjunga ir Raseinių rajono VVG jau dešimtį metų organizuoja baidarių žygį gražuole Dubysos upe, kuri vinguriuoja per visą rajono teritoriją. Labai gerai, kad turime puikią upę, o dar geriau, kad galime ja naudotis ir skaidrinti savo gyvenimą. Juk kol kas dar naudojimasis upės tėkme nemokamas. Šiais metais baidarių plaukimo organizavimo entuziastai – rajono Savivaldybės tarybos narys ir didelis bendruomenių veiklos skatintojas, Gėluvos kaimo bendruomenės pirmininkas Jonas Vazgys ir Raseinių rajono VVG pirmininkas Vincas Blinstrubas paskelbė, kad bus jubiliejinis – dešimtasis – baidarių žygis, visos rajono kaimų bendruomenės ėmė burti bendruomenišką baidarininkų komandą. Nori, juk žmonės pabūti kartu, pasidžiaugti, pasikalbėti vienas su kitu ne tik apie darbo rūpesčius ir kartais slegiančią kasdieninio gyvenimo rutiną, bet ir apie savo svajones, lūkesčius ir kasdien vis gerėjantį gyvenimą. Džiaukimės, juk kai džiaugiasi būrys žmonių girdisi ir aplinkui.
Ilgai nelaukę, susiregistravome į plaukimą. Susirinkome savo gražią istoriją turinčiame Palukščio kaime, pas verslininką, rajono kultūros paveldo puoselėtoją R.Rudzinską, kuris, ilgai nelaukęs, susodino visus į puikų žmonijos išradimą – mašiną, ir nuvežė į starto vietą.
Čia visi gražiai susirikiavome, išklausėme mūsų genties vedlio – Jono paaiškinimus, kokia proga čia susirinkome, susipažinome vieni su kitais (kurie dar nebuvo pažįstami), gavome gražias savo bendruomenių pavadinimus primenančias korteles ir, pažadėję nenuplaukti kur nereikia ar ne į tą pusę, išplaukėme. Čia buvo pirmoji bendruomeniškumo pamoka. Rami Dubysos tėkmė nuteikė visus truputį raminančiai ir vieni lėčiau, kiti greičiau kilnodami irklus, nuplaukėme. Girdėjosi rami kalba, juokas, vandens pliuškenimas ir, svarbiausia, visi pradėjo rūpintis vieni kitais ir dairytis aplink – ar visi plaukia, nes buvome gudrūs prieš lipdami į vandenį – susiskaičiavome save. Mūsų, pasirodo, yra 28, o baidarių turime net 14. Va kokie bendruomeniški ir galvoti esame.
Ir taip lėtai plaukėme pasroviui. Vingis, tiesioji vėl vingis ar du, vienas kitas nuvirtęs medis į vandenį, kad mums nebūtų taip nuobodu plaukti ir reikia stengtis neįstrigti tarp to griuvenos šakų. Žodžiu, reikėjo parodyti „aukštojo pilotažo“ plaukime gebėjimus. Visiems buvo gera, niekas nepyko, neburnojo, džiaugėsi vandens vėsa ir vis plaukė ir plaukė… Pakeliui matėme daug ančių, kurios lyg ir norėjo plaukti kartu su mumis, bet kažkodėl apsigalvodavo, ir garsiu kria-kria palinkėdavo mums gero plaukimo. Pasirodo, gamtoje ne mes vieni esame… Buvo įdomu dairytis po apaugusius įvairia augmenija Dubysos šlaitus, mėgautis ramybe, ir atrodo, ko žmogui daugiau reikia. Nei čia buvo viršininkų, nei kitokių, visi tik norėjo plaukti ir mėgautis gamta, saule ir vandeniu. Laikas po truputį bėgo į priekį, Žemė sukosi lyg ir pastoviu greičiu, nes niekas iš valties neiškrito, ir viskas buvo gerai. Prižiūrėjome vieni kitus, draugavome upės tėkmėje ir, ko gero, visi žygio dalyviai buvo laimingi bent tuo metu. Viename krante lauke draugiškai nusiteikusių Saugailių kaimo bendruomenės narių grupelė, pavaišinusi visus sūriu, agurkais ir medumi. Tai jau antra bendruomeniškumo pamoka. Buvome girdėję apie laukiančias staigmenas. Kada gi jos bus? Kantrybės. Ne veltui mums vadovauja Jonas. Priplaukėme vietą, kur galėjome išlipti į krantą. Na kaip gi neišlipus būsi, juk ir ropliai prieš daug milijonų metų išlipo iš vandens ir tapo visai kitomis būtybėmis. Čia jau ir prasidėjo bendruomeniškumo egzaminas ir smagioji dalis – vertinimas arba apdovanojimai ir pagerbimai. Kiekvienais metais mūsų bendruomenišką būrį papildo nauji žmonės, kurie nori būti draugų būryje ir nori daryti gerus darbus sau ir kitiems. Vieta tam tikrai parinkta istorinė – vandens malūnas prie Betygalos miestelio, kur buvo filmuojamas istorinis lietuviškas filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tiesa, prieš tai turėjome gauti visi po porciją adrenalino – plaukėme per upės slenkstį, ir visi sėkmingai sausi. O būdavo visaip… Tobulėjam ir išmokome padėti vienas kitam. Mano baimes išsklaidė Jonas – padėjo mūsų baidarę nukelti nuo akmenų upėje. Ačiū, Jonai, už bendruomeniškumą.
Taigi – naujokai. Visi buvo tikrai šauniai pagerbti. Pasakę bendruomenių priesaikos žodžius visi nauji bendruomenių nariai ar pirmininkai, kurie plaukė kartu buvo iškilmingai pagerbti laukinių gėlių ir augalų vainikais. Po sekė Jono krikštas – visus pašlakstė Dubysos vandeniu. Ir mūsų bendruomenių narių būrys šiltai priėmė naujus dalyvius į savo būrį. Dar viena bendruomeniškumo detalė.
Kadangi jau išlipome, reikėjo kažkokio peno mūsų organizmui, nes ko gero, vien dvasios ramybe sotus nebūsi, o dar kai irklai porą valandų buvo rankose ir tos rankos judėjo…
Pasikalbėjome, pasistiprinome ir vėl į valtis. Na jau nedaug,- pasakė Jonas. Ir vėl visi draugiškai irklavo, vėl kalbėjosi, vieni daugiau, kiti – mažiau. Visi buvo bendruomeniški, nes ėmė skaičiuoti vieni kitus – ar visi plaukiame. Šaunu. Jau geras rezultatas į kelionės pabaigą. Pasiekėme beveik tobulą bendruomeniškumą. O sako, kad lietuviai pikti ir paniurę. Nemačiau mūsų tarpe nei vieno tokio.
Pagaliau priplaukėme finišo vietą, išlipome ant kranto ir pasakėme patys sau, kad buvo viskas labai šaunu – gamta graži, oras geras, visi bendruomeniški ir Žemė, pasirodo, sukasi vis taip pat…Ir išlipome visi, na, žodžiu, geriau ir būti negali.
Tuoj pat atbirbė ir Romas su žmonijos stebuklu – mašina ir visus keliautojus nusivežė į savo bendruomenės namus Milašaičiuose. Ten jau laukė karštas valgis, šaltas geriamas vanduo ir patogūs krėslai poilsiui. Truputį pavargome, pasijutome sveiki, stiprūs, nežiūrint kiek mums metų esamu momentu ir smagia pasikalbėję, pasistiprinę ir padėkoję sodybos šeimininkui Romui ir puikiai įvertinę jo bendruomenės namus, iškeliavome namo.
Liko atmintyje Jono protingi žodžiai, kad reikia tik noro ir visada gali rasti laiko pabūti būryje. Ačiū Jonui, ačiū Vincui, ačiū mums patiems.
Jau pradėkime galvoti, kad ir kitais metais, šalia visų kitų svarbių bendruomenių darbų, turi likti laiko ir bendruomenių baidarių žygiui. Atrodo, kad bendruomeniškumo pamoką išmoko visi.
O Žemė vis sukosi ir sukosi. Žmonės toliau taip pat įkyriai mindė jos nugarą automobilių ratais ir savo batais. Tačiau tapome gerokai draugiškesni vienas kitam.
Štai kokia sakmė apie bendruomeniškumą.
P.S. Galima skaityti vėl iš naujo…
Sakmę užrašė Benediktas Siliūnas, kaimo bendruomenės „Paliepiai“ pirmininkas