Vėlimas – pati seniausia vilnonių audinių gamybos technika. Pasak legendos, pirmas veltas kilimas atsirado Nojaus laive. Avys, plaukusios šiame laive, buvo suvarytos į labai mažus gardus. Vilnos nuo jų šonų krito ant grindų, drėko, buvo trypiamos ir vėlėsi po kanopomis. Kai avys paliko laivą, ant grindų pasiliko gulėti šiltas vilnonis kilimas. Bet tai tik legenda. Archeologai pirmų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI – V a.pr.m e. Surinkę laukinių gyvūnų vilną, kai jie šeriasi, senovės žmonės gamino pirmuosius primityvius rūbus, ir tik praėjus amžiams išmoko verpti, austi, megzti. Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir aktuali. Pusiau užmirštas amatas paskutinį dešimtmetį atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje. Veltinis pagamintas pagal senovinę technologiją įgavo be galo daug naujų spalvų.

Atgaivinant ir puoselėjant senųjų amatų tradicijas, kiekvieną rugsėjo mėnesio antradienio vakarą Nemakščių bendruomenės santalkos namuose Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos projekto „Nemakšių bendruomenės santalkos narių ir kaimo gyventojų bendruomeniškumo skatinimas“ dėka vyko vilnos vėlimo pamokos. Protėvių kultūrą bei gyvenimo būdą pažinti sukviestos merginos ir moterys turėjo labai gerą progą susipažinti su įdomiu vilnos vėlimo amatu ir savo rankomis pabandyti pasigaminti dirbinių iš avių vilnos. Kristinos Budrikienės vadovaujamas kolektyvas, per kiekvieną susitikimą po keletą valandų triūsęs prie vėlimo darbų, negalėjo atsidžiaugti savo darbo vaisiais. Vienos nusivėlė sagę, šalį, paveikslą, kitos – net ir patogias, šiltas šlepetes ar riešines. Smagu buvo pajusti, kad iš tokio lengvo, padrikusio pluošto kruopščiai triūsiant galima savo pačių rankomis išlipdyti mielus, patvarius daiktus ir iš pamokos išeiti ne basomis, o apsiavus puikiu savadarbiu avių kailio apavu ar apsigobus nuostabiausių spalvų šaliu…

Vėlimo vakarais bendruomenės namuose buvo daug šiltų emocijų. Malonus pabuvimas ir pasiplepėjimas su kaimynėmis, draugėmis prie arbatos puodelio, užsiėmimai su švelnia, šilta vilna, kuri nepastebimai virsdavo žaviausiu meno kūriniu, sukūrė visapusišką harmoniją. Tai buvo tikra terapija daugeliui po sunkios darbo dienos. Kaip pavasarį privalu rankas „suleisti“ į žemę, vasarą – kojas pamerkti į kūdrą, taip rudens ilgėjančiais vakarais būtina suvelti vilną, kuri teikia kažką nepaprasto…

Projektą remia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 10 % kofinansavimu prie projekto prisideda Raseinių r. savivaldybė.

NBS SOCMIN projekto vadovė Lina Mejerienė